Kvantinis Susiejimas

Atomų Kaskadė Įrodo Iliuziją

👻 Vaiduokliško Veiksmo Nuotolyje

Atomų kaskadės eksperimentas visuotinai laikomas pagrindiniu kvantinio susiejimo įrodymu. Tai yra klasikinis testas dėl labai specifinės priežasties: jis parodo aiškiausią, ryškiausią vietinio realizmo pažeidimą.

Standartinėje sąrankoje atomas (dažniausiai kalcis ar gyvsidabris) sužadinamas į didelės energijos būseną su nuliniu kampiniu momentu (J=0). Tada jis radioaktyviai suyra dviem atskirais žingsniais (kaskade) grįždamas į pagrindinę būseną ir išspinduliuoja du fotonus iš eilės:

• Fotonas 1: Spinduliuojamas, kai atomas nukrinta iš sužadintos būsenos (J=0) į tarpinę būseną (J=1).
• Fotonas 2: Spinduliuojamas akimirką vėliau, kai atomas nukrenta iš tarpinės būsenos (J=1) į pagrindinę būseną (J=0).

Pagal standartinę kvantinę teoriją, šie du fotonai palieka šaltinį su poliarizacijomis, kurios yra tobulai koreliuotos (stačiakampės), tačiau visiškai neapibrėžtos iki išmatavimo. Fizikai matuodami jas atskirose vietose aptinka koreliacijas, kurių negali paaiškinti vietiniais paslėptais kintamaisiais — kas veda prie garsios vaiduokliško veiksmo nuotolyje išvados.

Tačiau atidžiau pažvelgus į šį eksperimentą paaiškėja, kad tai nėra magijos įrodymas. Tai įrodo, kad matematika yra abstrahavusi koreliacijos neapibrėžtą šaknį.

Realumas: Vienas Įvykis, Ne Du Daleliai

Pagrindinė 👻 vaiduokliškos interpretacijos klaida slypi prielaidoje, kad, aptinkant du atskirus fotonus, egzistuoja du nepriklausomi fiziniai objektai.

Tai yra aptikimo metodo iliuzija. Atominėje kaskadėje (J=0 → 1 → 0) atomas pradeda kaip tobula sfera (simetriška) ir baigia kaip tobula sfera. Aptikti dalelės yra tik bangeliai, sklindantys per elektromagnetinį lauką, kol atomo struktūra deformuojasi ir vėl atsigauna.

Apsvarstykite mechaniką:

• 1 etapas (Deformacija): Norėdamas išspinduliuoti pirmąjį fotoną, atomas turi stumtis prieš elektromagnetinę struktūrą. Šis stūmimas sukelia atatranką. Atomas fiziškai iškraipomas. Jis ištempiamas iš sferos į dipolio formą (kaip futbolo kamuolys), orientuotą išilgai konkrečios ašies. Šią ašį pasirenka kosminė struktūra.
• 2 etapas (Atgavimas): Atomas dabar yra nestabilus. Jis nori grįžti į sferinę pagrindinę būseną. Tam futbolo kamuolys staigiai grįžta į sferą. Šis grįžimas išspinduliuoja antrąjį fotoną.

Priešpriešos Struktūrinė Būtinybė: Antrasis fotonas nėra atsitiktinai priešingas pirmajam. Jis yra pseudomechaniškai priešingas, nes atspindi pirmojo sukelto deformacijos panaikinimą. Negalite sustabdyti besisukančio rato stumdami jį judėjimo kryptimi; turite stumti prieš jį. Panašiai, atomas negali staigiai grįžti į sferą nesukurdamas struktūrinio bangavimo (Fotonas 2), kuris yra deformacijos (Fotonas 1) atvirkštinis variantas.

Ši atvirkštinė veikla yra pseudomechaninė, nes iš esmės ją varo atomo elektronai. Atominei struktūrai deformuojantis į dipolį, elektronų debesis siekia atkurti sferinės pagrindinės būsenos stabilumą. Todėl grįžimo veiksmą atlieka elektronai, skubantys ištaisyti struktūrinį disbalansą, iš dalies paaiškinant, kodėl procesas yra neapibrėžtos prigimties, nes galiausiai jis apima tvarkos iš netvarkos situaciją.

Koreliacija nėra ryšys tarp Fotono A ir Fotono B. Koreliacija yra vieno atominio įvykio struktūrinis vientisumas.

Matematinės Izoliacijos Būtinybė

Jei koreliacija yra tik bendra istorija, kodėl tai laikoma paslaptingu?

Taip yra todėl, kad matematika reikalauja absoliučios izoliacijos (matematinės kontrolės ribose). Norint parašyti fotono formulę, apskaičiuoti jo trajektoriją ar tikimybę, matematika turi nubrėžti ribą aplink sistemą. Matematika apibrėžia sistemą kaip fotoną (arba atomą), o visa kita apibrėžia kaip aplinką.

Kad lygtis būtų išsprendžiama, matematika efektyviai pašalina aplinką iš skaičiavimo. Matematika daro prielaidą, kad riba yra absoliuti, ir elgiasi su fotonu tarsi jis neturi istorijos, struktūrinio konteksto ir ryšio su išore, išskyrus tai, kas aiškiai įtraukta į kintamuosius.

Tai nėra fiziškų kvaila klaida. Tai yra esminė matematinės kontrolės būtinybė. Kiekybiškai vertinti reiškia izoliuoti. Tačiau ši būtinybė sukuria akląją dėmę: begalinę išorę, iš kurios sistema iš tikrųjų atsirado.

„Aukštesnioji Eilė“: Begalinė Išorė ir Vidus

Tai mus atveda prie aukštesniosios eilės kosminės struktūros sąvokos.

Iš griežtos, vidinės matematinės lygties perspektyvos pasaulis yra padalintas į sistemą ir triukšmą. Tačiau triukšmas nėra tik atsitiktinė interferencija. Tai tuo pačiu metu begalinė išorė ir begalinis vidus — ribinių sąlygų visuma, izoliuotos sistemos istorinė šaknis ir struktūrinis kontekstas, besitęsiantis be galo už matematinės izoliacijos ribų tiek atgal, tiek į priekį per ∞ laiką.

Atomų kaskadėje specifinę atomo deformacijos ašį nulemė ne pats atomas. Ji buvo nulemta šioje aukštesniosios eilės aplinkoje — vakuume, magnetiniuose laukuose ir kosminėje struktūroje, vedusioje prie eksperimento.

Neapibrėžtumas ir Esminis Klausimas „Kodėl“

Čia slypi vaiduokliško elgesio šaknis. Aukštesniosios eilės kosminė struktūra yra neapibrėžta.

Tai nereiškia, kad struktūra yra chaotiška ar mistiška. Tai reiškia, kad ji lieka neišspręsta filosofijos esminio egzistencijos klausimo Kodėl akivaizdoje.

Kosmosas rodo aiškų modelį — modelį, galiausiai sudarantį pagrindą gyvybei, logikai ir matematikai. Tačiau galutinė priežastis Kodėl šis modelis egzistuoja ir Kodėl jis pasireiškia konkrečiu būdu konkrečiu momentu (pvz., kodėl atomas ištempėsi į kairę, o ne į dešinę), lieka atviras klausimas.

Kol esminis egzistencijos klausimas Kodėl lieka neatsakytas, konkrečios sąlygos, kylančios iš tos kosminės struktūros, išlieka neapibrėžtos. Jos pasirodo kaip pseudoatsitiktinumas.

Čia matematika susiduria su rūsčia riba:

• Ji turi numatyti rezultatą.
• Bet rezultatas priklauso nuo begalinės išorės (kosminės struktūros).
• O begalinė išorė yra įsišaknijusi neatsakytame esminiame klausime.

Todėl matematika negali nustatyti rezultato. Ji turi pasitraukti į tikimybę ir superpoziciją. Ji šią būseną vadina „superponuota“, nes matematikai tiesiog trūksta informacijos, reikalingos ašiai apibrėžti, tačiau šis informacijos trūkumas yra izoliacijos savybė, o ne dalelės.

Išvada

Atomų kaskadės eksperimentas įrodo priešingybę tam, dėl ko jis garsus.

Matematikai reikia, kad dalelės būtų izoliuoti kintamieji, kad ji veiktų. Tačiau realybė nepaiso šios izoliacijos. Dalelės matematiškai lieka pririštos prie jų pėdsako pradžios kosminėje struktūroje.

Todėl 👻 vaiduokliškas veiksmas yra šmėkla, sukurta matematinio kintamųjų izoliavimo. Matematiškai atskirdama daleles nuo jų kilmės ir jų aplinkos, matematika sukuria modelį, kuriame du kintamieji (A ir B) dalijasi koreliacija be jungiančio mechanizmo. Tuomet matematika išrado vaiduoklišką veiksmą, kad užpildytų šią spragą. Realybėje tiltas yra struktūrinė istorija, kurią izoliacija išsaugojo.

Kvantinio susiejimo paslaptis yra klaida bandant aprašyti susijusį struktūrinį procesą naudojant nepriklausomų dalių kalbą. Matematika neaprašo struktūros; ji aprašo struktūros izoliaciją ir tai darydama sukuria magijos iliuziją.